„Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda”
(Jn 15, 13)
Nors šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius tikriausiai reikėtų suprasti tiesiogine prasme, nejučia ėmiau svarstyti apie tą kasdienę meilės išraišką, kuri pasireiškia savosios „gyvybės” atidavimu patiems artimiausiems, su kuriais gyvename, kuriais rūpinamės, kuriuos mylime išties labiausiai. (Rašau kabutėse žodį gyvybės, nes nekalbu apie tiesioginę mirtį už savo artimą).
Matyt, kasdien aukotis kartais gali būti taip pat sunku, kaip kad atiduoti savąją gyvybę kur nors kovos lauke ar netikėtai ginant draugą nuo, tarkime, plėšikų. Tokią auką Jėzus įvertina kaip aukščiausią meilės tašką, tarsi jos viršukalnę, įvardina tai kaip meilės kulminaciją bei nubrėžia ribą - didesnės meilės nėra.
Kad mamos būtų gyvos
Brangios mamytės,
norėčiau Jums šiek tiek pristatyti laikraštį Ganytojas - mat jame galite rasti krikščioniškų straipsnių ne tik teologinėm temom, bet ir šeimos (santykiai su sutuoktiniu, vaikų auklėjimas, bendravimas su paaugliais ir t.t.). Jei kas domisi istorija - taip pat rasite vertingų straipsnių. Žodžiu, temų yra tikrai gana įvairių, o rašytojai - tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.
Pavyzdžiui, neseniai Ganytojo priedo tema buvo ATLEIDIMAS. Ar gi tai ne aktuali tema? Manau, labai aktuali, nes, jei atsitinka gyvenime įsiskaudinti, neatleidimas gali apnuodyti santykius ne tik su tuo žmogumi, kuriam negalime atleisti, bet ir kitus (tampame pretenzingi aplinkiniams, irzlūs, perdėtai jautrūs ir t.t.)… Pavyzdžiui, neatleidę tėvams (manau tai patvirtins psichologai) galime jausti tam tikrą įtampą auklėdami savo vaikus; jei neatleidžiame sutuoktiniui, tai nuodys mūsų bendravimą, augins sienas tarp vyro ir žmonos, ir t.t….
Kad mamos būtų gyvos
Šeštadienio rytą pasaulį sukrėtė baisi žinia - Lenkijos politinio elito žūtis. Kartais, genamas dienos rūpesčių užsimiršti, kad kažkam vis dar labai skauda dėl baisios, sunkiai suvokiamos netekties, bet užtenka įsijungti žinias ar internetą, naujienos mirgėte marga viena vienintele žinia, įvilkta į kažkur ore tvyrantį klausimą - KODĖL?
Su mirtimi sunku susitaikyti, su ja nenorime turėti nieko bendra. Net ir tuomet, kai žmonės nugyvena ilgą, solidų amžių, mirtis atrodo beprasmiška, absurdiška, ji išmuša iš vėžių išėjusio artimuosius…
Kad mamos būtų gyvos
Pamenu, kaip per tikrai brangaus ir artimo žmogaus laidotuves teko stebėti vieną merginą, verkiančią prie kapo. Kai visi po truputį skirstėmės, lūkuriuodama vyro pamačiau, kad ji, jau suaugusi mirusiojo anūkė, dar ilgokai rymojo prie kapo. Vienui viena.
Tokiom akimirkom supranti, kad esantįjį ir išėjusįjį greičiausiai siejo ypatingas, itin artimas ryšys. Juk matydami nepažįstamųjų laidotuves taip nesisielojame. Tačiau išėjus labai artimam žmogui jaučiamės ypač pažeidžiami.
Šis - jaunos merginos rymojimo prie kapo - vaizdas nejučiom mane perkėlė į Evangelijos pasakojimą apie Mariją Magdalietę (Jn 20, 1-18). Galvojau apie tai, kaip ji tuomet ten atrodė - stovinti prie kapo vienui viena, apsiašarojusi… Ji verkė, nes nerado Viešpaties kūno. Verkė, nes Kelias nutrūko ties ta vieta, kur buvo palaidotas Kristus.
Kad mamos būtų gyvos
Noriu pasidalinti tuo, kas neseniai „užkabino” labiausiai. Skaičiau suomių rašytojo Miko Waltari istorinį romaną „Karina, Mauno duktė”. Istoriją apie jauną paprastą mergaitę, kuri, dar būdama kone paauglė atsidūrė ne tik Švedijos karaliaus rūmuose, bet ir glėbyje… Tai skaudi ir graži, patraukli ir atstumianti meilės istorija - istorija, kurią vieni pavadintų palaiminta, kiti, galbūt, - prakeikta…
Tačiau ši istorija, o tiksliau kalbant, Karinos, jaunos merginos tyra ir neįtikėtina meilė pasitarnavo kaip testas manajai meilei (na, turėčiau pastebėti, kad gali būti sunku mane suprasti neperskaičius šios knygos)… Galbūt kai kurios moterys, susipažinusios su Karinos paveikslu, pasakytų, jog tai netinkamas meilės pavyzdys. Jog negalima taip aklai, atsidavusiai ir pasiaukojančiai mylėti savo vyro (ypač XXI amžiuje) - ir dar vyro, kuris taip dažnai jos atžvilgiu buvo neteisus, net gi apsėstas (nuo to apsėdimo kentėjo ne tik Karina, bet ir visa šalis).
Kad mamos būtų gyvos
Šįryt per TV mamoms skirtoj laidoj buvo parodytas reportažas apie nedidelį madų šou, kai ant podiumo lipo mamos ir dukros tarpusavy derančiom suknelėm. Vaizdas, žinoma, tikrai labai gražus… Stebėdama tą reportažą dar gulėjau lovoje ir mėgavaus vėlyvu žiemos rytu (dukros dovanotu:)). Mano mažylė žaidė pašonėje - aprengta paprastais rūbeliais, visai nederančiais prie mano pižamos… Ir susimąsčiau.
Pagalvojau, tikrai labai gražu, kai mama ir duktė dera tarpusavy - nors mano mažutei dar ir metukų nėra, jau ir mums „netyčia” teko susiderinti rūbelius. Na, tai tiesiog buvo gera pramoga (mamytei:)). Tačiau… ar ateity, svarsčiau, turėsiu galimybę rengti savo dukrelę taip, kaip norėčiau? Ar mano dukrai neteks išgyventi tokio laiko, kaip kad man paauglystėje, kai eidama iš mokyklos nežinojau, ką apsirengsiu nusivilkus mokyklinę uniformą?…
Kad mamos būtų gyvos
Noriu atpasakoti jums kadaise skaitytą istoriją. Gal ne visai tiksliai, bet esmė išliks ta pati.
***
Vieno miestelio bažnyčioje buvo pasiruošta Kalėdoms - kaip ir kasmet papuoštas altorius, pastatyta prakartėlė, štai ir Marija su Juozapu, kūdikėlis Jėzus guli… Bet vieną vakarą, pažiūrėjus į istorinę ir šventą šeimą kunigą išpylė prakaitas - kūdikėlis Jėzus dingo! O, kiek skausmingų minčių prislėgė Dievo tarną - ir kas galėjo taip piktai, šventvagiškai pasielgti?? Kas drįso apvaginėti Dievo namus, išniekinti dievišką šeimą?? Kunigas svarstė, kas galėjo taip pasielgti. Juk visi miestelio gyventojai pažinojo vieni kitus. Dvasininkas bandė klausinėti žmonių, bet nieko nepešė. Artėjo pamaldos, taigi dėliojosi sunkūs žodžiai pamokslui, smerkiantys nuodėmę ir tuos, kurie ją daro… Su kiekviena diena mintys pamokymams dėliojosi vis sunkesnės ir griežtesnės, nes kūdikėlio Jėzaus kaip nebuvo, taip nebuvo.
Kad mamos būtų gyvos
Daugelis labai laukiame Kalėdų. Dėl įvairių priežasčių. Nors reikia pripažinti, kad daugybei vienišų žmonių ši šventė nėra nei džiugi, nei laukiama…
Ir vis dėlto Kalėdos - tai tarsi viltį pranašaujanti šventė, kurios žmonės ilgisi. Gal todėl, kad sąmoningai ar ne - bet laukiame stebuklų. Nebūtinai antgamtinių. Kažkam jau stebuklas yra vyro ar žmonos šiltas bučinys, kažkam - tėvo ar draugo apkabinimas, kitiems - augančio paauglio švelnumas, susitaikymas su brangiu žmogumi ar bendradarbių dėmesys, o gal ilgai lauktų giminaičių, užsienyje gyvenančių vaikų apsilankymas.
Dovanos? Taip, gal tai dar viena maloni proga jų gauti ar jomis pasidalinti su kitais.
Kad mamos būtų gyvos
Nauji komentarai