Mamų klubas

Kita, Mamų artelė

Jums reikės:
svogūno galvos,
6 kiaušinių,
2-3 obuolių
majonezo
1/2 stiklinės smulkintų graikinių riešutų
150-200 g. fermentinio sūrio

Viskas prasideda nuo salotinės. Ji didelė, giloka ir, aišku, pati gražiausia.
Dugną išklojame plonyčiais svogūno griežinėliais arba supjaustome svogūną plunksnelėmis (jei turime violetinį svogūną - renkamės jį).
Ant jų dedame 6 kietai virtus susmulkintus kiaušinius, po to guldome elegantiškais kubeliais supjaustytų 2-3 vidutinio dydžio obuolių sluoksnį (geriau - antaninių).
Toliau - majonezo eilė. Idealiausiai tinka “Vilnius”, reikia viso indelio.
Ant paslėptų obuolių berti pusę stiklinės susmulkintų graikinių riešutų, ant jų užtarkuojame per smulkią trintuvę 150-200 g fermentinio sūrio (pirmenybė - “Tilžės” sūriui, bet tinka ir “Rokiškio” ar panašus kiek išraiškingesnio skonio sūris). Riešutų nesimato, o salotinėje tikra Kalėdų pusnis.
Skanaus!
Receptu pasidalino Dalia

Mamų artelė, Receptai

Kiekviena iš mūsų kažką paveldėjome – kas gražią nosies formą, kas garbanotus plaukus, žydras akis ar gražią taliją. Galime sakyti, kai kurioms iš mūsų dar labiau pasisekė - jos palikimo gavo prabangią komodą ar daugelį metų kauptą knygų biblioteką, giminės papuošalų dėželę ar netgi dviejų galų trobą.
Paveldėtoja esu ir aš. Jeigu atvirai – turtinga. Paveldėtoja žemaitiškų vasarų, suguldytų į didelę prisiminimų skrynią. Man patinka atvėrus jos dangtį paslapčia išsitraukti dienas, praleistas pas močiutę.
Viena iš brangenybių – palėpė. Norint į ją patekti reikėjo tik pasukti didžiulį metalinį raktą, kuris dieną ir naktį gyveno spynoje. Bėda ta, kad savavališkai lipti „ant aukšto“ buvo griežtai draudžiama. Bet…. kartais paslapčia ir su baime aš pasukdavau raktą ir nekvėpuodama užkopdavau išdavikiškai girgždančiais laiptais į praeities šalį. Tiesą sakant, nieko ypatinga “ant to aukšto“ nebūdavo, tik daug dulkių, drožlių kvapo ir jose paskendusių be galo senų daiktų: mamos sąsiuvinių, knygų, paltų, lėlių…… Norėdavau tik vieno - kad manęs kuo ilgiau niekas nepasigestų ir neieškotų. Galėjau dienų dienas ten sėdėti ir vartyti geltonus knygų lapus.

Dienoraštis

Supratimas, kad turi padaryti kažką prasmingo, reikalingo, skirtingiems žmonėms ateina skirtingu metu. Mintis, kad turiu kažką gero padaryti vaikams, gyvenantiems vaikų namuose, kirbėjo jau seniai, bet nežinojau nei nuo ko pradėti, nei ką galėčiau padaryti. Kažkur išgirdau, kad yra moterų, kurios lanko vaikų namus ir pradėjau gana intensyviai ieškoti informacijos, kur ir kaip tas vyksta, kai vieną dieną visai netyčia radau informaciją apie mamų klubą ir apie apsilankymus vaikų namuose. Taip prisijungiau prie belankančių vaikų namus mamyčių, pati ja nebūdama! Sunkiausias turbūt buvo pirmasis apsilankymas, po kurio patyriau tikrą šoką. Paskui supratau, kad tie vaikai – tokie patys, kaip ir kiti, kuriems, kaip ir visiems kitiems vaikams, reikia dėmesio, draugystės, paprasčiausios šilumos. Jie irgi yra smalsūs, judrūs ir norintys žaisti vaikai. BEVEIK tokie patys, kaip ir kiti…

Globos namų lankymas

Nuslinkus dienos kaitrai kaimynė laistė gėles. Mūsų trys žvirbliukai sėdėjo ant palangės ir garsiai šaukė: „Mama, ateik - kaimynė lauke!“Jie žino, kad mums patinka drauge pasišnekučiuoti.
Vienas iš mažylių, stebėjęs Violetos puoselėjamus augalus, nusprendė: „Mama, kai teta užaugs turbūt bus sodininkė“.
Žiūriu į aukštą moterį, kurios sūnums tuoj ūsiukai prasikals, dirbančią atsakingą darbą (ne tik gėles laistančią) ir galvoju: „Kur dar jai augti? Man ji atrodo jau užaugusi.“
O kuo būsiu aš, kai užaugsiu? Kiek pamenu, visada tiksliai žinojau, kuo noriu tapti: šešerių metų norėjau būti darželio auklėtoja, aštuoniolikos metų norėjau slaugyti ligonius. Ilgą laiką dirbau sielai mielą darbą: tvarsčiau žaizdas, naikinau utėles, dalijau tabletes, reanimavau ir gaivinau ligonius.
Šiandien, kai man ant nosies keturiasdešimt metų, esu žmona ir mama. Ir kas dar?
Nebežinau. Mane tai gąsdina. Nesijaučiu saugi. Desperatiškai norisi kažką daryti, veikti…
Kasdiene malda tapo žodžiai: „Dieve, kokį darbą skyrei atlikti per visas mano dienas?“
„Štai ką aš mačiau: gera ir malonu žmogui yra valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu, kurį jam Dievas paskyrė dirbti per visas jo dienas. Tai yra jo dalia“ (Ekl.5,17).

Dienoraštis