Supratimas, kad turi padaryti kažką prasmingo, reikalingo, skirtingiems žmonėms ateina skirtingu metu. Mintis, kad turiu kažką gero padaryti vaikams, gyvenantiems vaikų namuose, kirbėjo jau seniai, bet nežinojau nei nuo ko pradėti, nei ką galėčiau padaryti. Kažkur išgirdau, kad yra moterų, kurios lanko vaikų namus ir pradėjau gana intensyviai ieškoti informacijos, kur ir kaip tas vyksta, kai vieną dieną visai netyčia radau informaciją apie mamų klubą ir apie apsilankymus vaikų namuose. Taip prisijungiau prie belankančių vaikų namus mamyčių, pati ja nebūdama! Sunkiausias turbūt buvo pirmasis apsilankymas, po kurio patyriau tikrą šoką. Paskui supratau, kad tie vaikai – tokie patys, kaip ir kiti, kuriems, kaip ir visiems kitiems vaikams, reikia dėmesio, draugystės, paprasčiausios šilumos. Jie irgi yra smalsūs, judrūs ir norintys žaisti vaikai. BEVEIK tokie patys, kaip ir kiti…
Globos namų lankymas
Nuslinkus dienos kaitrai kaimynė laistė gėles. Mūsų trys žvirbliukai sėdėjo ant palangės ir garsiai šaukė: „Mama, ateik - kaimynė lauke!“Jie žino, kad mums patinka drauge pasišnekučiuoti.
Vienas iš mažylių, stebėjęs Violetos puoselėjamus augalus, nusprendė: „Mama, kai teta užaugs turbūt bus sodininkė“.
Žiūriu į aukštą moterį, kurios sūnums tuoj ūsiukai prasikals, dirbančią atsakingą darbą (ne tik gėles laistančią) ir galvoju: „Kur dar jai augti? Man ji atrodo jau užaugusi.“
O kuo būsiu aš, kai užaugsiu? Kiek pamenu, visada tiksliai žinojau, kuo noriu tapti: šešerių metų norėjau būti darželio auklėtoja, aštuoniolikos metų norėjau slaugyti ligonius. Ilgą laiką dirbau sielai mielą darbą: tvarsčiau žaizdas, naikinau utėles, dalijau tabletes, reanimavau ir gaivinau ligonius.
Šiandien, kai man ant nosies keturiasdešimt metų, esu žmona ir mama. Ir kas dar?
Nebežinau. Mane tai gąsdina. Nesijaučiu saugi. Desperatiškai norisi kažką daryti, veikti…
Kasdiene malda tapo žodžiai: „Dieve, kokį darbą skyrei atlikti per visas mano dienas?“
„Štai ką aš mačiau: gera ir malonu žmogui yra valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu, kurį jam Dievas paskyrė dirbti per visas jo dienas. Tai yra jo dalia“ (Ekl.5,17).
Dienoraštis
Supratimas, kad turi padaryti kažką prasmingo, reikalingo, skirtingiems žmonėms ateina skirtingu metu. Mintis, kad turiu kažką gero padaryti vaikams, gyvenantiems vaikų namuose, kirbėjo jau seniai, bet nežinojau nei nuo ko pradėti, nei ką galėčiau padaryti. Kažkur išgirdau, kad yra moterų, kurios lanko vaikų namus ir pradėjau gana intensyviai ieškoti informacijos, kur ir kaip tas vyksta, kai vieną dieną visai netyčia radau informaciją apie mamų klubą ir apie apsilankymus vaikų namuose. Taip prisijungiau prie belankančių vaikų namus mamyčių, pati ja nebūdama! Sunkiausias turbūt buvo pirmasis apsilankymas, po kurio patyriau tikrą šoką. Paskui supratau, kad tie vaikai – tokie patys, kaip ir kiti, kuriems, kaip ir visiems kitiems vaikams, reikia dėmesio, draugystės, paprasčiausios šilumos. Jie irgi yra smalsūs, judrūs ir norintys žaisti vaikai. BEVEIK tokie patys, kaip ir kiti…
Nauji komentarai