Mamų klubas

Kiekviena iš mūsų kažką paveldėjome – kas gražią nosies formą, kas garbanotus plaukus, žydras akis ar gražią taliją. Galime sakyti, kai kurioms iš mūsų dar labiau pasisekė - jos palikimo gavo prabangią komodą ar daugelį metų kauptą knygų biblioteką, giminės papuošalų dėželę ar netgi dviejų galų trobą.
Paveldėtoja esu ir aš. Jeigu atvirai – turtinga. Paveldėtoja žemaitiškų vasarų, suguldytų į didelę prisiminimų skrynią. Man patinka atvėrus jos dangtį paslapčia išsitraukti dienas, praleistas pas močiutę.
Viena iš brangenybių – palėpė. Norint į ją patekti reikėjo tik pasukti didžiulį metalinį raktą, kuris dieną ir naktį gyveno spynoje. Bėda ta, kad savavališkai lipti „ant aukšto“ buvo griežtai draudžiama. Bet…. kartais paslapčia ir su baime aš pasukdavau raktą ir nekvėpuodama užkopdavau išdavikiškai girgždančiais laiptais į praeities šalį. Tiesą sakant, nieko ypatinga “ant to aukšto“ nebūdavo, tik daug dulkių, drožlių kvapo ir jose paskendusių be galo senų daiktų: mamos sąsiuvinių, knygų, paltų, lėlių…… Norėdavau tik vieno - kad manęs kuo ilgiau niekas nepasigestų ir neieškotų. Galėjau dienų dienas ten sėdėti ir vartyti geltonus knygų lapus.

Dienoraštis